Apie mane

ViktorijaSveiki, esu Viktorija.

Tikriausia tokia pat, kaip ir kiekvienas, turinti savo svajonių ir siekianti tikslų.

Esu ta, kuriai pavyko savo svajonę išpildyti…

Noriu pasidalinti savo mažyte istorija ir trumpai papasakoti apie save ir savo kelią tikslo link.
Savo  gražiausią vaikystę leidau nedideliame, bet labai jaukiame miestelyje.
Nepastebejau kada ir nežinau iš kur pirmą kartą širdyje atsirado toks noras daryti būtent tai, ką darau dabar. Būdama dar mokykloje aš jau tiksliai žinojau, dėl savo studijų srities ir tolimesnio tikslo. Norėjau dirbti su vaikais, jiems padėti, todėl ir pasirinkau kineziterapijos specialybę. Jei manęs paklaustų, – kodėl? Atsakyčiau, kad vaikai yra šilti ir nuoširdūs, su jais visada gera! Mažytė angelėlio šypsena ir švelnus prisilietimas – negi gali būti kasnors jaukiau ir mieliau? Bet čia dar ne viskas, šalia mažūjų angelėlių visada mylinčių tėvų akys…

Po mokyklos baigimo, kadangi jau buvau išsirinkusi kineziterapijos specialybę, reikėjo tik pasirinkti širdžiai artimesnį miestą ir bandyti savo laimę – man pavyko, įstojau tikrai ten, kur norėjau.

Studijavau Vilniaus kolegijoje, nevisos paskaitos buvo lengvos ir greitai įveikiamos, suknu buvo priprasti prie naujos aplinkos ir kitokių taisyklių, bet tai netruko ilgai. Kartais tekdavo ilgai užtrukti paskaitose ir dažnai vakarai prailgdavo prie knygų. Pasirinkau kolegiją todėl, kad visada mėgstu viską išbandyti, o būtent čia vykdavo labai daug praktinių užsiėmimų. Laikas prabėgo labai greitai, net nepastebėjau. Atrodo tik pradėjau, o jau rankose laikiau baigimo diplomą.

Po studijų – atrodo, žinojau, mokėjau, bet dar norėjosi daugiau žinių ir įgūdžių, pradėjau domėtis kursais. Apsilankiau slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centre, kur turėjau dar daugiau galimybių pamatyti kaip mankštinami ir koki masažai atliekami mažiesiems spindulėliams. Turėjau galimybių pati, specialistams prižiūrint, atlikti visą procedūrą ir man pavykdavo! Po šių kursų du mėnesius lankiausi Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, ten susipažinau su neįgaliais, tam tikrų problemų turinčiais vaikais, turėjau galimybę išbandyt masažiukus ir mankšteles kūdikiams ir vaikams su įvairiomis problemomis. Ten išmokau netik kaip taisyklingai nurengti, nuprausti ir prižiūrėti mažylius, bet ir dar didesnės meilės jiems. Tikriausia ten dirbantys žmonės “užkrėtė” savo gerumu, meile ir atsidavimu.

Po papildomų kursų,  prasidėjo mano pirmieji darbai. Su šypsena prisimenu savo pirmąjį darbą, būtent ten supratau, kad gyvenimas geriausia mokykla. Norėjau žinoti viską, pirmi mėnesiai lengvi nebuvo, nekartą teko atsiversti užrasus, pasikartoti ar susirasti naujos informacijos. Kiekvienas – skirtingas, skirtingai jaučia, mąsto, kiekvienam reikia individualių užsiėmimų. Mokytis teko daug, bet laikui begant viskas darėsi vis lengviau ir lengviau. Taigi, darbas suteikė man dar daugiau pasitikėjimo ir visą bagažą naujų žinių.

Mano darbai tęsiasi iki šiol, jau turiu sukaupusi 5-erių metų patirtį ir galiu drąsiai pasakyti, aš pasiekiau savo svajonę! Kiekviena mano diena prasideda ir baigiasi šypsena, toks ir buvo mano tikslas…

Aš myliu vaikus, būdama su jais jaučiu tokį keistą dalyką, tikriausia – hormoniją. Nuostabi vaikų šypsena ir švelnus prisilietimas – galvoju, kad tai pats didžiausias stebuklas. Esu laiminga galėdama prie to stebuklo prisiliesti…

Linkiu visiems geros dienos, o aš keliauju gerti savo mėgstamą aviečių arbatą…

Su šypsena,
Viktorija

Dalinkimės kartu!
  •  
  •  
  •  
  •